Dešimti metai, kai Jono Biliūno gimnazijoje atsikūrė foto-būrelis. Kasmet po 3-4 fotoparodas pristatome mokyklos fojė. Šalies moksleivių fotokonkursuose laimėta per trisdešimt apdovanojimų. Kartais stabtelėdami, atsigręždami atgal, papildydami savo fotografijų ciklus, einame „rašydami šviesa“ (fotografija – lot. photo „šviesa“, grapho – „rašau“).

Fotografija gimė XIX a. antrojoje pusėje, išgąsdino dailininkus vaizdo atkūrimo „paprastumu“, įsiveržė ne tik į mūsų buitį, bet ir atrado vietą tarp tradicinių menų. Keitėsi, tobulėjo fotoaparatų konstrukcija nuo „camera obscura“ iki skaitmeninių technologijų. Nesnaudė ir chemikai, sukurdami vis tobulesnes fotojuosteles ir ryškalus.

XX amžiuje, tamsiame kambarėlyje (kartais pašviesintame raudona šviesa) „šlapiu“ procesu padaryta fotografija buvo pagarbiai saugoma šeimos albume, o didesnę, įrėmintą, kabindavo šalia šventųjų paveikslų.

Lėkimo, skubėjimo ir visur nespėjimo amžiuje fotografiją pradėjome slėpti kompiuteryje, o po kiek laiko – ir užmiršti. Šiuo metu vaizdo atkūrimo procesas supaprastėjo tiek, kad kiekvienoje šeimoje atsirado fotoaparatas ir, be abejo, kai kas pasijuto profesionaliu fotografu: juk tereikia mygtuką paspausti – ir jau galime išdidžiai pareikšti moką fotografuoti. Per fotografijos pamokas, būrelyje, daugeli „gerų“ nuotraukų stengiamės patobulinti, o patį fotografavimą iš mechaninio mygtuko spaudinėjimo automatiniu režimu paversti kūryba.

Vieni mokiniai fotografiją pradeda kurti ant balto popieriaus lapo arba mintyse rutuliodami pasirinktą temą. Kiti paprasčiausiai fotografuoja „lyg ir be tikslo“, atidėdami kūrybines kančias ateičiai. Treti vis perkrato savo archyvus, montuoja fotomontažus, rašo fotonoveles, deda vieną šalia kitos į ciklus.

Būrelį lanko ir šeštokai, ir abiturientai. Vieni, kaip meteorai sužibėję keliomis įdomiomis fotografijomis, pradingsta, o ištvermingiausi užsikrečia fotografija ir, nepaisydami sugrubusių nuo šalčio rankų, ieško grožio sniego pusnyse ar apšalusio lango raštuose. Tada prireikia ne tik pastabumo, bet ir beribės fantazijos. Ne kiekvienam lemta ir užtenka ryžto, kai lakštingala nutyla, o saulutė su mėnuliu galynėjasi, kuris labiau matomas, pakilti iš šilto guolio ir bristi per rasą su vieninteliu tikslu – atrasti nepakartojamą „kadrą“.

Nuo gamtoje vykstančios kaitos stebėjimo, nuo kelmo ar akmens „portretavimo“ jaunieji fotografai palaipsniui pradeda gilintis į tikrojo portreto subtilybes. O kaip sekasi „rašyti šviesa“, patys suprasite, pažvelgę į biliūniečių fotografijas. Drąsiai tariu – menines.

 

Alfredas Motiejūnas, 2012